Atmink mama, kad su kiekvienu susirgimu tavo vaikas įgauna imunitetą.
Ar tu esi ta mama, kurios vaikas nuolatos serga? Pavargai ir trūksta palaikymo? Žinok, kad tu ne viena! Interviu su mama, kurios vaikas nuolat serga.

Vaikas serga ir serga

Mamos palaikymas

Šiame interviu kalbinu nuostabią, pozityvią ir palaikančią mamą, kuri mane konsultavo ir palaikė tuomet, kai mano dukra susirgo pirmą kartą.

Buvo baisu kai vienos kelionės metu mano dukra pasijautę prastai. Jai sukilo temperatūra ir aš nežinojau kur kreiptis ir ką daryti. Pirmą kartą mano vaikas serga! Šalyje, kurioje buvome, medicinos paslaugos sunkiai prieinamos vietiniams, o ką jau kalbėti apie svetimšalius, todėl nedelsiant kreipiausi pagalbos į turinčią patirties mamą.

Remiantis šios mamos patarimais, mano vaikas atsigavo po pusantros paros. Likau sužavėta mamos palaikymu ir tikiu, kad liksite įkvėptos ir jūs.

Apie mamą

Esu 32-jų metų mama, auginanti beveik 3 metukų dukrą. Vaiko auginimas reikalauja nemažai ne tik energijos, bet ir kantrybės, kuri būtina kiekvieną dieną. Ir su kiekviena diena vaikas vis ją labiau išbando, juk įdomu kokios pas mamą ribos, kiek gi ji ko gali leisti.

Kadangi esame pilna šeima, labai daug prie vaiko auginimo prisideda vyras. Be vyro indėlio į vaiką, na ir žinoma bendrai į visą šeimą, apie taip reikalingą kantrybę auginant dukrą, turbūt galėčiau tik pasvajoti.

Bet žinoma, nereiktų pamiršti ir pozityvaus požiūrio auginant vaiką. Labai svarbu suvokti, kad tam tikri dalykai, tam tikri etapai yra laikini.

Mamos rolėje. Kaip sekasi auginti vaiką?

Turbūt daugelis mamų į šį klausimą atsakytų tiesiog "geraaaai". Tačiau vaiką auginti tas pats kas važinėtis amerikietiškais kalneliais. Vieną dieną gerai, kitą dieną atrodo viskas blogai.

Todėl vaiką auginti sekasi visaip. Iš esmės, žinoma, tikrai gerai sekasi, tačiau nėra tik gerai, būna visko. Vien tas dalykas, kad tokio amžiaus vaikų emocijų, nuotaikų kaita yra lyg tie amerikietiški kalneliai. Čia juokiasi, čia verkia. Atrodo, ką tik sakė myliu mamyte, čia žiūrėk jau pyksta ant viso pasaulio, nes ne taip supratai, ką ji pasakė.

žinoma, svarbu išgyventi visas emocijas kartu su vaiku. Kai pyksta, nerėkti ant vaiko, o jį apkabinti. Paaiškinti. Juk dar tik pati pradžia, vaikas mokosi. Todėl vaiko auginime, kartu mokausi ir aš daugelio dalykų: emocijų priėmimo, jų išgyvenimo kartu, kantrybės bei kitų dalykų. Mamos kasdienybė... Ech... Turbūt geriausiai mamos kasdienybę apibūdintų žodžiai rutina ir "buitiakas". Ir tikrai manau, nemaža dalis mamų, kasdien išgyvena tą patį.

Atsiradus vaikui, gyvenimas pasikeitė šimtu procentų. Juk nebegaliu miegoti kada noriu ir kiek noriu, negaliu ramiai žiūrėti savo mėgstamo serialo kada panorėjus. Visi mano poreikiai pasistūmėjo kiek į kitą planą. Bet aišku, nereiškia, kad aš negaliu daryti to kas man patinka. Galiu. Tik reikia labiau viską planuoti.

Ar man patinka būti mama? Kai dukra buvo be galo laukiama, kitaip ir būti negali. Patinka, žinoma. Patinka viską daryti dėl jos gerbūvio. Juk norisi visko pačio geriausio savo vaikui. Atrodo, ir ką aš veikčiau be jos. Na čia manau mamos supras ką turiu omeny.

Mano vaikas susirgo. Pirmi kartai

Pirmą kartą su vaiku ligoninėje atsidūrėme kai dukrai buvo 6 mėnesiai. Sukilo aukšta temperatūra. Žinoma baimė man, nežinomybė kas ir kaip. Juk pirmas kartas. Baisu. Tačiau neužilgo, gal po 3 dienų, paleido namo. Tikslaus atsakymo taip ir nežinau kas jai buvo. Aš manau, kad dantukai norėjo greičiau pasirodyti, ir sukėlė paniką lygioj vietoj.

Sekantys kartai buvo dar baisesni man, kaip mamai. Bejėgiškumo jausmas turbūt geriausiai apibūdina mano pačios savijautą, kai suserga vaikas. Ypatingai tuomet, kai kyla aukšta temperatūra ir nežinai kodėl, kas tam vaikui yra. Na ir žinoma, mūsų situacijose dažniausiai atsiduriame priėmime. Ne vienas kartas jau, kai teko gulėti ligoninėje, net ir intensyvios terapijos skyriuje.

Buvo ir rimtesnių dalykų, kuomet verkė ne tik dukra, bet ir aš pati. Aišku prasidėjus darželiui sirgimų padaugėjo ženkliai. Pirmi metai visgi. Visos mamos ramina, kad taip jau būna tais pirmais metais. Ir iš tiesų, galvojau kad sirgs, bet kad tiek daug, nesitikėjau.

Vaikas jau nebebijo nei gydytojų, nei kraujo ėmimo. Priprato prie dažno lankymosi pas juos. Žinoma, patys sunkiausi periodai yra tuomet, kai serga vaikas. Ne tik didelė temperatūra, irzlumas, nevalgymas, bet ir bemiegės naktys prasideda. Visuomet toks budėjimo režimas.

Visa laimė, kad mūsų šeima kaip vienas kumštis. Visomis prasmėmis, visapusiškas vyro palaikymas padeda įveikti visus sunkumus. Ir nemeluosiu, kai suserga vaikas - būna sunkiausias periodas, kurio metu sakau daugiau jokių vaikų!

Su vaiku į priimamąjį pirmą kartą

Kadangi priimamajame dirba labai malonus personalas, nuramino, kad greičiausiai bus kažkoks virusas. Tačiau man buvo vis tiek neramu, neaišku kas ir kaip. Jaudulys daro savo. Padarius kraujo tyrimą, sako paguldysim, pastebėsime.

Pasisekė, kad palatoje daugiau niekas negulėjo, buvome dviese su dukryte. Taigi, gydytojų išvada, kad greičiausiai bus dėl gerklės paraudimo temperatūra (Nebuvau linkusi su tuo sutikti). Kiti kartai jau buvo kiek kitokie. Vėl temperatūra. Aukšta, beveik 40... Mes ir vėl priėmime. Kraujo tyrimas blogas, didžiulis CRB rodiklis. Sako į stebėjimo palatą perkelsime. O ten vaikui tik blogėja, temperatūros numušti nepavyksta, jau virš 40 pakilusi. Tada jau verkiau ir aš su vaiku, juk jaučiu, kad kažkas negerai. Na ir ką, paguldo greit į reanimaciją. Ten paima iš manęs vaiką, sako palaukit... Tada aš neradau sau vietos, girdžiu kaip dukra verkia. Galiausiai parneša lengvai apsnūdusią dukrą. Kaip seselės išsireiškė - "truputį primigdėm, kad be streso padaryti tyrimus".

Tos dienos reanimacijos skyriuje buvo košmariškos. Vaikui ištisai buvo lašinamos lašinės, antibiotikai. Vaikas kaip nesavas, ištinęs nuo didelio skysčių kiekio. O svarbiausia, jokio pagerėjimo. Kol gavo visus reikiamus tyrimų atsakymus, paaiškėjo, kad netinkamai parinkti antibiotikai. Bakterija buvo labai retai pasitaikanti, atspari parinktiems vaistams. Galiausiai gaunu skyriaus vedėjo paaiškinimą, kad nežino kaip gydyti, plius dar pamatė kažkokių kitų dalykų, kuriuos aptars su manimi Vilniaus gydytojai. (Nes kol kas veiksmas vyksta Šiauliuose).

Po tokių žodžių nebežinai žmogus ką ir galvoti. Taigi mus su greitąją pervežė į Vilnių. Vilniuje teko gulėti dar keliuose skyriuose. Tačiau jau žinojau, kad viskas yra gerai. Apie mano būsena turbūt nereikia nei kalbėti: baimė, nerimas, liūdesys ir dar visa puokštė negerų emocijų. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad personalas buvo visur labai malonus, mokantis labai gražiai bendrauti, nuraminti.

Išleidau vaiką į darželį

po visų sirgimų ir ligoninių galėjome su dukra atsipūsti. Kol nepradėjo eiti į darželį rugsėjo mėnesį. Ne veltui sakoma, kad darželis didesnis stresas tėvams nei vaikams. Atrodo tokia maža mano akimis, nors jau 2 metai ir 3 mėnesiai.

Darželyje adaptacija, kaip ir galėjau numatyti, nebuvo iš lengvųjų. Dukra ilgą laiką darželį lankė tik pusdienį, bet atėjo laikas, kai reikėjo palikti jau ir visai dienai. Palikdama visai dienai supratau, kaip beprotiškai aš jos pasiilgstu.

Kelios dienos darželyje ir vėl serga

Nuo rugsėjo mėnesio iki vasario, maždaug per pusmetį, mano dukra darželyje buvo apie 30 kartų. pasirodo taip jau būna, kad savaitė darželyje, tada 2-3 savaitės namuose, nes juk reikia pilnai išgyti nuo virusų ir panašiai.

Drąsiai galiu teigti, kad pradėjus lankyti darželį, prasidėjo ir ligų maratonas. Ilgiau 5 dienų iš eilės niekaip nepavyksta nueiti. Apie nebėgančią nosį greit visai pamiršiu.

Darželis į sirgimus reaguoja normaliai. Galbūt, teisingiau būtų sakyti, nereaguoja niekaip. Tiesiog jiems tai yra kasdienybė, ypač su lopšelinukais. Kaip mano dukters gydytoja pareiškė prieš keletą dienų: "Jei ne darželiai ir lopšelinukai 2-3 metukų, mes neturėtumėm darbo". Taigi, dauguma tokio amžiaus vaikų, pasirodo, serga. Galiu tik nusiraminti, kad ne mes vieni tokie "sirgaliai".

Darželyje dukra pasigauna silpnesnių ir stipresnių virusų. Beje ligoninėje vėl teko pagulėti, nes prasidėjo angina. Vėl antibiotikai, vėl kateteris bei lašinės. Taip jau yra. Susitaikiau, kad pirmi metai darželyje bus praktiškai prasirgti, ir kaskart, po ligos grįžus, tarsi vėl nauja adaptacija dukrai.

Viskas laikina, net vaiko ligos

Svarbiausia suvokti, kad viskas praeina: ligos, bemiegės naktys, dantų dygimai ir visa kita. Viskas praeina. Ir laikas greit eina. O visokios ligos yra neišvengiamos. Svarbu išlaukti.

Kaip sakoma, po lietaus visad pasirodo saulė. Taip ir vaikų auginime - po ašarų visad pasirodo pati nuostabiausia šypsena.