Suprasi kai turėsi savo vaikų.

Girdėjote tai? Tiesa ar ne? Aš patvirtinu, kad tai tiesa. Supratau, kad su vaiko gimimu mama nebeturės ramių naktelių. Ne todėl, kad vaikelis verks. Tiesiog vis nerimausi kai dantukai dyks, kai sirgs, kai namo negrįš laiku ir t.t.

Man išvykstant iš ligoninės daktarė pasakė, kad kuo toliau, tuo su vaikeliu bus sunkiau, o kai sueis 18-ka – išvis nieko nebesuprasi. Okey - pagalvojau. Pažiūrėsim.

ką reiškia tapti mama

Apie gimdymą

Kiekvienos būsimos mamos gimdymo istorija skirtinga, todėl kai laukiausi aš - buvo labai įdomu sužinoti kuo daugiau istorijų, kad susidaryti visus galimus scenarijus. Aišku tikėjausi pačio lengviausio gimdymo, kur būna PURPT ir viskas. Su tokiu nusiteikimu visai nebijojau gimdymo. O draugės man sakė: „Su pirmu ir aš nebijojau, su antru, kai žinai ko laukti, daug baisiau“. Taip – patvirtinu 100%. Antro jau bijočiau ir aš, bet viskas labai greit pasimiršta.

Dar galiu atskleisti, kodėl retai mamos dalinasi savo gimdymo istorija. Beje kai laukiausi, man buvo labai pikta, kai draugės, kurios jau buvo pagimdžiusios, nieko nepasakojo man. O juk taip įdomu viskas. Pasirodo taip išreiškiamas MOTERIŠKAS SOLIDARUMAS, kuomet negąsdinamos dar negimdžiusios moterys. Gal ir protinga, bet man vis tiek buvo pikta ir smalsu.

Aišku dabar aš irgi savo istoriją pasakojau labai atsargiai dar negimdžiusioms moterims. Arba išvis nepasakojau iki šiol. 😊

Mano gimdymo istorija

Visas nėštumo laikotarpis praėjo sklandžiai ir likus prieš paskutiniam vizitui pas ginekologę ji ramiai man pasakė: „Norėčiau, kad už kelių dienų nuvyktum į PRIIMAJĮ...“ Okey, aš kvėpuoju ramiai, nors galvoje viena mintis „WHAAAT?!”. Gyvenu pagrinde viena su katinu, nes vyras dažnai išvykęs darbo reikalais, tad priimamasis man skamba baisiai, nes niekada jam nesu buvus... Klausau toliau ginekologės: „...nes man panašu, jog vandenų mažokai...bla..bla...bla...ir gali pagimdyti mėnesiu anksčiau.“ .

Po kelių dienų aš Priimamajame praleidau 5val. patikrose ir aišku viskas gerai. Tik nuoširdžiai tikėjausi, kad gimdymas tikrai prasidės ankščiau, nes jau buvo tikrai sunku nešioti tą didžiulį pilvą. Pasirodo tai normalu. Laukėm su vyru visą mėnesį, diena iš dienos stenėjau tualete vis laukdama krešulių ar dar kažko. Valgiau ananasą, daug vaikščiojau, kad tik paskatinti gimdymą. Aišku, nieko. Kantrybė išseko jau seniausiai, laukti atsibodo tad apsiraminom ir nebelaukėm – bus kada turi būti.

Vieną naktį prasidėjo keisti jausmai pilve (Sąrėmių jausmo tikėjausi kitokio. Pagal daugelio aprašymus ir nupasakojimus galvojau, kad pradės susitraukinėti gimda, raumenys ar panašiai, bet jaučiau tiesiog užeinantį skausmą.) kas valandą, po to kas puse ir žiūrėk jau kas 5 min. Ramiai atsikėliau, nuėjau į dušą, susiruošiau ir pakėliau vyrą, sakau ramiai, bet jau ruoškimės. Pavalgėm susirinkom daiktus IR... Baigėsi sąrėmiai. 😊

Išaušo termino diena ir turėjau vizitą pas ginekologę. Taip, atsivėrę 2cm kaklelio – sako ji. VALIOOO! Laukiam sąrėmių ir važiuojam į priimamąjį. Neabejojau, kad tai bus netrukus. Mhm... kitą naktį nieko. Dar kitą vėl prasidėjo, reti ir neritmiški... Sakau tik prasidės dažniau, šaunam tiesiu taikymu į Gimdymo namus.

2val. nakties buvome Vilniaus gimdymo namuose ir aš jau patikroje, kur išgirdau – „Ruoškitės važiuosim į gimdyklą“. Vėl VALIOOO ir pagaliau. Klausiu gydytojos kiek jau atsivėrė kaklelis? (Neabejojau, kad jau bus kokie 8 cm, bus PURPT ir viskas). Atsakė, kad 3cm. Aš net įsižiojau – KĄĄĄ ko tiek mažai... Aišku ji tik nusijuokė ir palydėjo į gimdyklą.

Pasiprašėm asmeninės palatos, nes girdėjau, kad taip galima. Tikėjausi, kad bus palatoje vonia, dvigulė lova ir kai jau reiks stumti kūdikį – aš gulsiu ant gimdymo stalo ir greit susisuksim. Deja gimdykloje buvo vienvietė lova, kriauklė, visokie įrenginiai gimdymui ir viena kėdutė ant kurios prisėdo mano vyras. Tualetas ir dušas buvo bendras ir už kelių palatų. Bet ai, koks skirtumas pagalvojau, juk čia tuoj pagimdysiu ir važiuosim į tą kitą palatą kur būsim 3 paras po gimdymo. Pasirodo čia dvi atskiros patalpos.

Nu ką, mes gimdykloje, sąrėmiai užeina nejuokingi, pasiraitau ir toliau svaigstam su vyru kaip čia tuoj vaiką laikysim ant rankų. Niekam neskambinam iš artimųjų, nes norim nustebint jau su vaiku rankose... Sąrėmiai jau prasidėjo kas minutę, laukiu kada gi čia prasidės visa gimdymo veikla. Net neabejojau savim, kad esu stipri moteris ir viską iškęsiu. Tik nežinojau, kad dabar ką jaučiu kas minute, tai yra keturis kartus mažesnis sąrėmių skausmas nei bus vėliau. Ok jau nebegaliu kentėti, 6 valandos ryto ir tikrinam... Vis dar 3cm... Ok laukiam toliau, vėl nebegaliu kentėti. 9 valandos ryto – 4cm. Uhu...Judam nors ir su belekokiais skausmais. Jau supratau, kad be epidūrinio neapseisime. Nėra ko kankintis, nes po to gali pervargti ir nebeištempti iki stūmimo. Apie 12 val. atėjo įstatyti epidūrinį.

Labai malonios daktarės, bet procedūra ant tiek nemaloni, kad aš kaip zuikis drebėjau susisukusi į kamuoliuką, bet vis tiek geriau epidiūrinis nei tverti skausmą kas minutę. Nuėmė skausmą greit, todėl vėl grįžau į save ir su vyru toliau svaigom kaip greit bus nuostabu. 15 valandą tikrinimas – „Nuuu gaaal jau 5 cm bus...“. Ji greitu profesionaliu judesiu praplėtę „ertmę“ su savo pirštais ir man pasišalino kamštis. PFFF... aš galvojau, kad jis pasišalino dar būnant namie, nes išėjo kažkokios permatomos išskyros. Pasirodo tas tikrasis kamštis atrodo kaip didžiulis violetinis krešulys... Po to man nuleido vandenis ir sakė jau greit gimdysiu...

Tik nei po valandos, nei po kelių vis tiek niekas nevyko. Sustojo veikla. Epidiūrinis jau baigėsi veikti, tad suleido dar dozę nuskausminamųjų ir laukiam toliau. Atėjus daktarei paprašiau skatinamųjų ir ji patvirtino, kad jau reiks, nes kitu atveju aš taip tris paras pragulėsiu. Pastatė skatinamųjų lašalinę. Skatinamųjų poveikį galima reguliuoti, tad pradžiai nustatė silpną. Nieko. Padvigubino. Nieko. Patrigubino. Pradėjau jausti sąrėmių skausmą vis stiprėjantį. Tikrinam – 6 cm atsivėrė. Yeees. 19 valandą paaiškėjo, kad kūdikio galvutė pasikreipė ir man reikėjo gultis ant šono, kad tik įsitaisytų kūdikis tinkamai, nes kitu atveju – cezaris. Išgulėt skausmuose - tragedija, bet aš galiu! Valandą laukiau nežmoniškuose skausmuose kol į palatą susirinko, manau, visa ligoninės komanda ir sprendė ką daryti, o aš tuo tarpu jau kalbėjau su Dievais.

20 valandą vakaro komanda nusprendė duoti valandą ir daugiau neberizikuoti, tad buvo iškalbėtos visos maldos, kad tik kūdikio galvutė tinkamai įsistatytų. Veikla vis dar buvo sustojusi, tad skatinamieji jau pajungti MAX. Skausmas jau vos ne 100 ( Primenu, kad mane veikia nuskausminamieji, bet jau ir jie nepadeda), kai pradžioje buvo 25-30 skausmo matavimo vienetai. Maždaug po 40 min atėjo daktarė patikrinti kaklelio ir sako – „Viskas, gimdom!”. OMG pagaliau artėja pabaiga po 18 valandų kankynių. Tik aš nežinojau, kad stūmimas bus pats sunkiausias etapas. Susikaupiau ir išstūmiau savo vaiką per 10min. 20.56 minučių mes jau buvome tryse.

Stūmimas buvo baisus tuo, kad nuo oro stygiaus pradėjau praradinėti sąmonę ir išsigandau, kad nebepajėgsiu savarankiškai išstumti, tačiau gydytojų palaikymas privertė susiimti iš visų jėgų. Po keturių stūmimų vaikas jau buvo gydytojos rankose, o vyras, stumimo metu išėjęs už durų, nespėjo susivokti, kai išgirdo daktarės šauksmą - „Evelina, paskutinį kartąąąą!” ir kažkuriuo momentu daktarė prakirpo mano „ertmę“, o aš nieko nejaučiau.

Huu kaip buvo baisu, bet su lyg išstūmimu dingo visi skausmai ir vargai. Kol vyrui šaukiau FILMUOK, mane siuvo, o aš nieko nejaučiau ir stūgavau kaip koks vilkas iš laimės. Netrukus vaikelį padėjo man ant krutinės, įdavė mano papulį žysti kūdikiui, kad užkurti pieno gamybą, ir taip aš tapau mama.

Pasidalink savo
istorija

Kviečiu pasidalinti savo isotrija

Prieš gimdymą man labai padėjo kitų moterų istorijos apie gimdymą, todėl nusprendžiau pasidalinti ir savąja.

Jei tu manai, kad gali pasidalinti savo gimdymo scenarijumi. Kviečiu parašyti savo pasakojimą ir aš juo būtinai pasidalinsiu.